Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2011-12-27

Salantų dvaro valdytojai


Pirmosios žinios apie Salantų dvarą

Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės stambų dvarą sudarė žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, gamyklomis, pievomis, dirvonais, miškais, kitais žemės ūkio naudmenimis. Jame buvo keli palivarkai, dvarininkui priklausantys valstiečių kaimai ir žinoma dvaro sodyba.
Salantų dvarą ar atskiras jo dalis įvairiu metu valdė garsios Lietuvos didikų giminės. Tie didikai užėmė aukštas pareigas valstybės tarnybose. Dažnai jie negyveno Salantų dvare, bet į jį atvažiuodavo. Dalis jų paliko ryškų pėdsaką LDK visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ypač žymios buvo trys Salantų dvarą valdžiusios giminės: Vainos, Gorskiai ir Oginskiai.
Pirmosios žinios apie Skilandžių (anksčiau taip vadinosi Salantai – aut. past.) dvarą siekia XVII a. pradžią. Iki mūsų dienų išlikę dokumentai rodo, kad vienas iš pirmųjų, kuris valdė Skilandžių dvarą, buvo Trakų vaivadijos dvarininkas, Vilniaus arklininkas Mikalojus Pasamovskis.
1626 m. gegužės 28 d. Skilandžių dvarą iš Mikalojaus Pasamovskio už 10000 lenkiškų auksinių nusipirko Žemaitijos seniūnė Elžbieta Gaslovska - Valavičienė.
Elžbieta Gaslovska - Valavičienė, kildino save iš Gustovecų gyvenvietės. 1606 m. mirus pirmajam vyrui LDK raštininkui ir pakansleriui, Užvenčio, Palangos, Gargždų ir Pajūrio seniūnui Motiejui Vainai, ji 1613 m. ištekėjo už našlio LDK iždininko ir pakanslerio, Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus.
1628 m. spalio 11 d. E. Valavičienė Grūšlaukę, Daukšius ir Skilandžius užrašo vyriausiam sūnui iš pirmos santuokos Stanislovui Vainai.
Nuo 1640 m. Skilandžiai jau vadinami Salantais.

Dvaro valdytojai didikai Vainos

LDK didikų giminė Vainos, save kildino iš gudų kunigaikščių. Kaip ir visi didikai, Vainos turėjo savo giminės skiriamąjį ženklą. Šios giminės kilmingumą patvirtino trijų ragų herbas (Trąby). Vainos buvo graikų apeigų katalikai, kaikurie jų buvo tapę protestantais, paskui dauguma perėjo į lotynų apeigų katalikus. Giminė sudarė dvi šakas: vieni XVI a. gyveno ir turėjo valdų Gardino srityje (dabartinė Baltarusija), kiti įsikūrė Žemaitijoje. Vainos buvo susigiminiavę su Radvilomis, Sapiegomis, Oginskiais, Masalskiais, Valavičiais, Pacais.
Stanislovas Vaina († 1649 m.) buvo Gandingos tijūnas, Plungės ir Palangos seniūnas, LDK virtuvininkas. Vedė Elžbietą Krišpin – Kiršenšteinovą, kuri po vyro mirties dvarą valdė iki XVII a. penktojo dešimtmečio pabaigos. Kadangi dokumentuose neaptikta žinių apie jų įpėdinius, reikia manyti, kad jie jų nepaliko. Vėliau, Salantų valdos perėjo S. Vainos broliui Vladislovui.
Vladislovas Vaina († iki 1675 m.) buvo Užvenčio tijūnas, Užvenčio seniūnas (1611 m.), Gargždų seniūnas (1636 m.). Vedė du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Kotryna Elžbieta Štibichen, antroji - Marijona Pliaterytė. Su pirmąja žmona turėjo du sūnus - Motiejų ir Benediktą.
XVII a. pradžios dokumentai apie Salantų dvarą užsimenama tik kaip apie egzistuojantį faktą. Kiek daugiau žinių teikia 1668 metais surašytas Salantų dvaro inventorius. Jame surašytos namų (dūmų) savininkų pavardės, mokesčių dydžiai, dvarui priklausę kaimai ir dar kai kurie duomenys. Iš jo matyti, kad tuo metu Salantai jau buvo susiformavęs miestelis, kuriam priklausė 22 valakai žemės. Jame buvo trys gatvės: Platelių, Dvaro, Bažnyčios gatvės ir turgavietė. Reikia pažymėti, kad nuo 1668 m. Salantai vadinami miestu.
Tuo metu dvarui priklaususė Salantų miestas (Miasto Sałanty) ir Gedgaudžių (Giedgawdzie) kaimas. Taip pat Grūšlaukės vaitija (Woytowstwo Gruszławskie) su Pesčių (Pescie), Grūšlaukės (Gruszlawki), Kumpikų (Kumpiki), Juodupėnų (Indupiany), Šaučikių (Szawczyky), Šatraminių (Szatrominy), Daukšių (Dawksze), Žalgirių (Zelogiry), Šakalių (Szakale), Juodeikių (Judeyki), Žemytės (Zemite) ir Kiernelės (Kiernele) kaimais. 
Užvenčio tijūnas Benediktas Vaina
1675 m. Salantų dvaro valdos skilo. Jas tarp savęs pasidalino Vladislovo įpėdiniai – Pinsko maršalka ir Gargždų seniūnas Motiejus bei Užvenčio tijūnas Benediktas Vainos. Motiejui atiteko Grūšlaukės vaitija su Kumpikų, Juodupėnų, Jakštaičių, Narmantų, Pesčių ir Bajoralių kaimais, o Benediktui – Salantų dvaras su miesteliu bei Jurgaičių ir Gedgaudžių kaimai. Taip pat jam atiteko Daukšių vaitija su Žalgirių, Šakalių, Ledžių, Kiernelės, Juodeikių, Šatraminių ir Žemytės kaimais.
Benediktas Vaina († apie 1680 m.) buvo Užvenčio tijūnas. Vedė Marijoną Kęsteraitę, kuri po vyro mirties, ištekėjo už Trakų tijūno Mikalojaus Bychovco.
XVII a. pabaigos - XVIII a. pirmojo dešimtmečio dokumentai Salantų valdytoju mini Benedikto sūnų – Dominyką, kuris buvo Užvenčio ir Vosyliškių seniūnas. Vedė Kristiną Letovą. Apie jų įpėdinius istoriniuose šaltiniuose žinių neaptikta. Tikėtina, kad jie jų neturėjo. Taip pat tikėtina, kad po žmonos mirties Dominykas vedė antrą kartą ir susilaukė įpėdinių. XVIII a. antrojo dešimtmečio dokumentai Salantų valdytoju mini Jurgį Vainą, kuris kaip spėjama buvo Dominyko sūnus iš antros santuokos.
         XVIII a. antrajame dešimtmetyje iki XVIII a. vidurio Salantus valdė Jurgis Vaina († apie 1745 m.), kuris buvo Užvenčio seniūnas (1723 m.). Vedė Oną de Miunster  (Anna de Münster) su kuria turėjo sūnų Mykolą Mateušą (1727-1757) ir dukterį Marijoną Reginą (1731-1767), kuri ištekėjo už Žemaitijos kašteleono Mykolo Gorskio. Mirus J. Vainai Salantų dvarą iki pat mirties valdė jo žmona Ona Vainienė († 1785 m.).
         Nuo 1785 m. Salantų dvaras visiškai perėjo didikams Gorskiams. Nuo tada jis buvo vienas iš daugelių, vienos Gorskių giminės atšakos, dvarų Žemaitijoje.

Dvaro valdytojai didikai Gorskiai

         Didikų Gorskių giminė yra kilusi iš Lenkijos, Mazovijos žemės, kurie turėjo Nalenčo (Nalęcz) herbą (todėl dažnai pasyrašinėdavo Nalenč-Gorskiais). Į Lietuvą Gorskiai atsikėlė XVI a. antroje pusėje. Giminės pradininkas Lietuvoje buvo Stanislovas Gorskis (apie 1540 m.- apie 1620 m.), Melchioro sūnus, kuris dar iki 1588 m. įsikūrė Žemaitijoje. Didesnę politinę galią Lietuvoje, didikai Gorskiai, įgijo XVII a.. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame valstybės gyvenime: buvo kašteleonais, maršalkomis, seniūnais, turėjo kitas pareigybes. Gorskiai ypatingai iškilo XVIII - XIX amžiuje. Jie didino savo valdas. Nemažai dvarų buvo įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos žemėse. Ypač daug dvarų buvo įsigiję Žemaitijoje. Valdė: Beržėnų, Biržuvėnų, Džiuginėnų, Gintališkės, Salantų, Senosios Įpilties, Šaukėnų, Viekšnių ir kitus dvarus.
Žemaitijos kašteleonas Mykolas Gorskis
Žemaitijos kunigaikštystės sargybininko, Antano Andriaus ir Kristinos Bilevičiūtės sūnus  Mykolas Gorskis (apie 1717 – 1776)  buvo Derkinčių seniūnas (1736 m.), Žemaitijos pataurininkas (1737 m.), Petychorsko vėliavos įgaliotinis (1742 m.), Žemaitijos pilies teisėjas (1743 m.), Viekšnių seniūnas (1746 m.), Lietuvos iždo tribunolo maršalka (1753 m.), Užvenčio seniūnas (1758 m.), Tendžiogalos tijūnas (1762 m.), Žemaitijos generalinis vėliavininkas (1765 m.), Žemaitijos kašteleonas (1766 m.), šv. Stanislovo ordino kavalierius (1772 m.), Rusijos šv. Onos ordino pirmos klasės kavalierius.
Marijona Vainaitė Gorskienė
M. Gorskis vedė tris kartus. Pirmoji jo žmona buvo Teresė Nagurskaitė, Pavenčio seniūno duktė. Su ja turėjo keturis sūnus ir dvi dukteris: Stanislovą Augustą, Liudviką Baltramiejų, Adomą, Fortunatą, Rožę ir Barborą. Po žmonos mirties, 1753 m. M. Gorskis vedė Marijoną Reginą Vainaitę, Salantų dvaro valdytojų dukterį. Su ja susilaukė keturių dukterų - Onos, Kotrynos, Liudvikos ir Teodoros, bei sūnaus – Leono.
1767 m. mirus M. Vainaitei, M. Gorskis vedė dar kartą. Trečioji žmona - Rachelė Petkevičaitė, Obelių savininko duktė. Tačiau su ja vaikų neturėjo.
M. Gorskis paveldėjo iš tėvo ir antros žmonos bei nusipirko iš brolių Beržėnų, Biržuvėnų, Šarkių, Ketūnų, Salantų dvarus Telšių paviete, Scipjoniškių (dabar Užuguostis Prienų raj. – aut. past.) ir Lelionų - Trakų paviete ir Lebedžių bei Olževo dvarus Gardino paviete.
Mirus Mykolui Gorskiui ir 1785 m. mirus Onai Vainienei,  Salantų dvaras atiteko į M. Gorskio ir M. Vainaitės - Gorskienės sūnaus Leono rankas. 
LDK taurininkas Leonas Gorskis
Leonas Gorskis (apie 1759 – 1807) buvo paskutinysis LDK taurininkas, šv. Stanislovo ordino kavalierius (1791 m.). Buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvo Liudmila Boufalaitė, su kuria turėjo sūnų Leopoldą ir dukterį Olimpiją (ištekėjo už Renavo savininko barono Antano Renė). Antroji žmona - Marija Šumkauskaitė. Su ja vaikų neturėjo. Paveldėjo Salantų dvarą, Scipjoniškių ir Lelionų dvarus Trakų paviete, Lebedžių ir Olževo dvarus Gardino gubernijoje. Vilniuje mirus L. Gorskiui Salantų dvaras atiteko jo sūnui Leopoldui.
XIX a. pradžioje, Salantus valdė Leopoldas Gorskis (1787 – 1825), kuris buvo Telšių pavieto maršalka, Salantų, Scipjoniškių, Lelionų, Lebedžių ir Olževo dvarų savininkas. Buvo vedęs du kartus. Su žmona Tekle Šumkauskaite turėjo sūnų Albertą, su antrąja žmona Elena Frejend – sūnų Konstantiną ir dukterį Mariją (ištekėjo už Mintaujos pavieto maršalkos Hermano Keiserlingo). L. Gorskiui mirus Salantų valdos atiteko jo sūnui Konstantinui Gorskiui (1823 – 1864), kuris buvo Telšių pavieto mokyklų garbės globėjas, gamtos mokslų magistras, Varšuvos universiteto adjunktas. Buvo nevedęs. Kadangi Konstantinas dvarą paveldėjo dar būdamas mažas, matyt kurį laiką jį tvarkė ir rūpinosi  brolis Albertas.
         Albertas Gorskis († 1860 m.) buvo Telšių pavieto maršalka, Scipjoniškių savininkas. Buvo vedęs Raseinių pavieto pakamario Mykolo Zaleckio dukterį Aleksandrą. Su ja turėjo dvi dukteris: Mariją (ištekėjo už Zubiškio dvaro savininko Antano Zaleskio) ir Zofiją (ištekėjo už Gegužinės dvaro savininko Aleksandro Puzino).
1864 m. Varšuvoje žuvus K. Gorskiui ir nepalikus įpėdinių, Salantų dvaras atiteko brolio Alberto dukterims, kurios  apie 1870 metus, dvarą pardavė kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui.

Dvaro valdytojai kunigaikščiai Oginskiai

Kunigaikščiai Oginskiai - garsi didikų giminė, turėjusi didelę įtaką Lietuvos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Save kildino iš Kozelsko vietovės (Rusija). Oginskių pavardės pradininkas – Dmitrijus Hlušonokas, kuriam XV a. pabaigoje LDK kunigaikštis Aleksandras padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių raj.), nuo kurio giminė gavo Oginskių vardą.
Bogdanas Oginskis
Marija Potulicka Oginskienė
Irenėjaus ir Olgos Kalinovskos sūnus Bogdanas Oginskis (1848 – 1909) buvo Rietavo dvaro valdytojas. Jo rūpesčiu buvo įkurta pirmoji Lietuvoje muzikos mokykla (1872 m.), nutiesta pirmoji telefono linija (1882 m.), pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė (1892 m.). B. Oginskis vedė Mariją Potulicką (1854 – 1927), tačiau jie įpėdinių nepaliko. Po jo mirties, dar kurį laiką, Salantų dvarą valdė jo žmona. Vėliau M. Oginskienė išvyko į savo gimtinę Potulicus (Lenkija), kuriuose ir mirė.






LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

VANIUCHINAS, P. Salantų dvaro valdytojai. Pajūrio naujienos, 2004, Nr. 55.

www.salantiskis.lt